•Love from others : 57 •Number of posts : 588 •Join date : 2014-05-10
Danielle Eveline Hawkins
Maybe I like my pain
Temos pavadinimas: Situacija Tr. 13 08 - 18:05
SIUŽETAS
Prieš daugiau nei šimtą metų šiaurės rytų Ilinojaus valstija savavališkai atsiskyrė nuo likusios JAV dalies, pastatydama sieną, besitęsiančią iki Mičigano ežero pietvakarių pakrantės ir visiškai izoliuojančią viduje tebesivystančią gyvybę. Čikaga, tapusi pagrindine atskirtosios teritorijos šerdimi, visus miesto gyventojus privertė pamiršti apie ankstesnįjį gyvenimą, prisimenant tik tai, kad pasaulį nusiaubė branduolinis karas, o vienintelė jo padarinių išvengusi gyvybė įsikūrė pagrindiniame valstijos centre, suskirstyta į luomus ir mokoma gyventi taip, kad darna ir harmonija, supanti kiekvieną gyventoją, tariamai nesugriautų ir nesunaikintų vienintelės civilizuotos ir saugiai išlikusios gyvybės. Toks melas daugiau nei šimtmetį Čikagą lydėjo ne dėl sėkmingo atsitiktinumo - miestas tapo viso pasaulio pagrindiniu tašku, milžinišku eksperimentu, kurio dėka buvo išskiriamos ir nuodugniai tiriamos penkios žmogaus asmeninės savybės - drąsa, žinios, gerumas, nesavanaudiškumas ir sąžiningumas. Per daugiau nei šimtą metų nuo likusio pasaulio atskirta visuomenė prisitaikė prie eksperimento pritaikytų taisyklių, o senosios kartos išmirė, užleisdamos vietą naujojo pasaulio vaikams - pasaulio, kuriame kiekvienas nesąmoningai laikėsi eksperimento sukurtų taisyklių. 2014 metai - praeityje Čikaga gyveno visiškai įprastu ritmu - tėvai dirbo, o vaikai lankė mokyklą. Tvarką mieste palaikė Nuolankieji, sudarydami mišrią miesto tarybą, į kurią susirinkdavo jaunesnieji ir vyresnieji vadai iš likusių luomų. Sulaukę šešiolikos metų jaunuoliai turi pasirinkti, kuriame luome nori praleisti visą savo gyvenimą. Sprendimas, kad ir koks bebūtų, yra negrįžtamas, todėl daugelis šešiolikmečių likdavo savo šeimose. Luomų tinkamumo testas padėdavo apsispręsti, kuris luomas yra tinkamiausias, o pasirinkimo dieną paaugliai žengdavo prie pakylos, pašvęsdami savo gyvenimą vienam iš penkių luomų: drąsūs ir nesibaidantys iššūkių rinkosi Bebaimių luomą; vertinantys išmintį ir logiką rinkosi Eruditus; neabejingieji gerumui ir harmonijai pasišventė gyventi Taikingųjų luome; nesavanaudiški ir kilnūs žmonės rinkosi Nuolankiųjų luomą; mėgstantys tiesą ir sąžiningumą apsigyveno pas Teisuolius. 2114 metais darną ėmė draskyti nesutarimai iš Eruditų luomo - vyresnieji vadai norėjo kur kas didesnės įtakos taryboje. Nuolankiesiems atsisakius suteikti daugiau vietų miesto vyriausybėje, Eruditai ėmė taikyti savas sankcijas, atsisakydami suteikti medikamentinę ir humanitarinę pagalbą likusiems luomų nariams. Pasinaudodami esama situacija, į šį augantį konfliktą įsivėlė ir jokių visuomenės teisių neturintis Beluomių luomas (žmonių, kurie nepritapo prie pasirinkto luomo ir turėjo palikti naująjį gyvenimą), reikalaudamas didesnių teisių. Valdydami padėtį ir saugodami miestą nuo galimų išpuolių ir sukilimų, Bebaimiai pasirinko neutraliąją pusę, pasižadėdami ginti ir saugoti miestą nuo bet kokio išorinio ir nederamo puolimo iš Eruditų pusės. Užguiti ir likusių luomų nepritarimo sulaukę Eruditai nusprendė pasitelkti savo ginklą - mirties serumą. Pasinaudodami nepasitenkinimu iš Beluomių pusės ir pažadėdami didesnes teises po įvykdyto perversmo, šie pelno luomo palankumą neįtardami, kad jų pačių "branduolyje" esti išdavikas. Surinkęs visą informaciją apie tolimesnius Eruditų planus ir nuodugniai kuriamą mirties serumą, ją sudėjo ir užkodavo atmintinėse, išsiųsdamas miesto saugumą užtikrinantiems Bebaimių vadams. Išdavikas, nesąmoningai perduodamas informaciją į Bebaimių rankas, nesuprato įdavęs šį tą daugiau nei mirtino vaisto receptą - atmintinėse tūnojo dešimtis metų slėpta informacija apie kitą pasaulį ir vis dar už vartų egzistuojantį gyvenimą. Sužinoję apie vidinį informacijos nutekinimą, Eruditai atsirado prie bedugnės krašto, neturėdami galimybės nei žengti žingsnį į priekį, nei sugrįžti atgal. Jiems teliko vienas sprendimas - pasiųsti užverbuotus agentus atimti atmintines, galinčias sužlugdyti daugiau nei du šimtus metų kruopščiai kurtą visuomenę. Eruditai pasitelkė kitą ginklą ir išleido vienintelę viltį, dar galinčią sugrąžinti svajones apie tokį rytojų, kokio Čikaga dar nebuvo mačiusi - paskutinę Divergentų galimybę užgyventi, padedant didžiausią baimę keliantiems priešams. Ar Eruditai sugebės nuversti Nuolankiuosius nuo du šimtus metų saugomo valdžios posto? Kurią pusę pasirinks Beluomiai, trokštantys laisvės ir lygybės lėtai dylančioje visuomenėje? Ar Bebaimiai, saugoję miestą, drąsiai stos prieš Eruditus ir pakurstys kovą? Ar Divergentai, visą laiką ramiai besislapstę, galiausiai pripažins savo egzistavimą? Ir vis dėlto svarbiausias klausimas yra vienas. Kas laimės šį karą?
Siužetinės ištraukos:
Šiame bekraščiame, svetimų žmonių nuodėmių apsuptame ir skirtingų sprendimų draskomame pasaulyje nebuvo nei praeities, nei ateities. Čia neegzistavo nuoseklus gerumo ar sąžiningumo suvokimas - visuomenė buvo ištroškusi žinių, o dar labiau alko nuo valdžios, nuo noro kiekvieną žemės lopinėlį turėti tik sau. O kas galėtų prieštarauti, kas suteiktų sau teisę tai atimti, jeigu monstrai, iš kartos į kartą perduodamuose pasakojimuose atgimsta kaip nevaldomi žvėrys, rankose gniaužiantys ugnimi besispjaudančius metalinius, žūtį sėjančius palydovus? Kas be jokios sąžinės graužaties perliptų ne per sausą, tamsią žemę, besipinančią tarp pirštų, o ištisų, pabalusių kūnų virtinę, jau spėjusią tapti antrąją pasaulio paklote? Ar tokios kasdienybės norėjo tie žvėrys, ar tokio gyvenimo troško po jų išėjimo gyvavusios tautos, ištirpusios tamsoje, atribotos nuo galimybės tobulėti, nuo galimybės pažinti, netgi nuo galimybės klausti kodėl ir už ką? Pasaulis, kuriame gyvename, neturi apibrėžtos egzistencijos šaknies - kiekvienas verčiasi taip, kaip leidžia jo padėtis ar užsitarnautas vardas. Žmonės priversti įsisprausti į svetimus rėmus tarsi neprašytą odą. Jie privalo rinktis - būti drąsiu, protingu, teisingu, geraširdišku ar nesavanaudžiu. Bet ką daryti tiems, kurių pasaulio suvokimas neapsiriboja vien pamatine gėrio ir blogio kova? Mes nuolat trokštame ir stengiamės prisiminti požymius tos nebūties, kuri pamažu skandina į bedugnę. Mūsų mintys netikros ir švininės, jos nevalingai geriasi į drebančius kūnus, apgaubiamus vien melagysčių marškomis. Mes tikime ne tuo, kuo norime tikėti. Mes aklai kliaujamės nebūtais dalykais, nes manome, kad rytojus gali būti blogesnis nei praėjusi diena. Bet šiame melancholiškumo persikaupusiame pasaulyje vis dar yra tų, kurie iš tiesų tiki, kurių mintys ir siela lydima neiškreiptos realybės suvokimo ir jos idealizavimo. Tokių žmonių nepersekioja reikalavimai užsisklęsti savyje. Jų mintys laisvos ir nesuvaržomos, bet trapios, galinčios pavirsti dulkėmis. Mūsų pasaulis nesuvaržytuosius, nesupančiotuosius ir tikinčiuosius vadina Divergentais. Frakcija prieš kraują? Tikrame pasaulyje vietą kiekvieno mūsų širdyse užima šeima, o kraujo šauksmas atsiliepia šviesiam ir laimės kupinam rytojui. Čikagos miestas. Daugeliui šis betono labirintas neabejotinai yra vienintelis ir nepakartojamas rojus bei namai. Ši diena tėra eilinė diena, kuri paskendusi pilkuose pastatuose, tik juodai baltos sienos ir rutina supa mus. Jausmas toks, jog šiame pasaulyje judėti tesugeba tik dangumi plaukiantys debesys, kuriuos stebiu pro langą. Daugiau niekas nesikeičia. Nuobodus rojus. Serumų adatos dūrių iškankintas plotelis kakle išsiduoda silpnu dilgčiojimu, vos mano liauni pirštai šį užčiuopia. Jaučiu, kaip pamažu kyla susierzinimas. Tai neteisinga. Ši tobula visuomenė neteisinga. Luomai klysta. Šis pasaulis klysta. Nesutinku idealizuoti vien tiesą. Nesutinku su jokiais manifestais ar smegenų plovimais, jog nuoširdumas daro mus geresniais. Prieš kelias akimirkas odos lopinėlį lietę pirštai nagais susminga į jį. Nenoriu būti dar viena figūrėlė visame šiame nesibaigiančiame žaidime. Norėčiau pritapti, tačiau esu kaip vienas iš įtrūkių pilkoje betono sienoje, tik skirtumas tame, jog įtrūkimą įmanoma užglaistyti, o aš jaučiuosi lyg kiauriai veriama atidžių akių, pastebinčių kiekvieną luomui nebūdingą judesį ar gestą, klausoma ausų, girdinčių kiekvieną neteisingą žodį, sekama žmonių, turinčių tik vieną tikslą - nustatyti ir nedelsiant sunaikinti Juos - Divergentus, kurie kenkia nusistovėjusiai visuomenei, nes egzistuoja kitaip ir mąsto kitaip. Frakcijose nuo mažens skiepijamos vertybės šių nejaudina ir jie jų nepuoselėja taip, kaip tą daro likę, siauro mąstymo surakinti Čikagos gyventojai. Aštrūs nagai atkimba nuo paraudusio kaklo. Esu tik pašalietė, karštligiškai bandanti pritapti prie masės, paranojiškai žvilgčiojanti per petį ir apgaudinėjanti save, apsimesdama tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Matau, kaip dangus pamažu rausvėja. Kylančios saulės nepamatysiu, horizontą uždengę aukšti betono pastatai. Atsitraukdama nuo lango, atsidūstu. Žmonės yra kvaili tikėdami, jog tobula tvarka išsilaikys per amžius. Ką mes galvojame apie stipriausiąją grandį ir drąsiausiuosius herojus, kurie apriboja save nerašytomis, bet kiekvienam artimomis vertybėmis? Ką kiekvienas iš mūsų mato tuose, kurie savo dienas praleidžia kovodami ir mokydami išgyventi? Ar tai naudinga? Ar naudinga pamiršti ir užgožti save, ar mūsų drąsa iš tiesų atskleidžia mūsų tikėjimą ir išlaisvina nesuvaldomų troškimų vaikomą širdį? Kas iš tiesų yra tie, kuriems kankinimai yra ne neigiama vertybė, o nenumaldoma darbo dalis? Kokia laimė gali egzistuoti visuomenėje, kurioje žmonės yra tarsi vanagai, pasiruošę kibti vienas kitam į atlapus? Teisybės tokiame pasaulyje nėra. Šiose akimirkose egzistuoja tik baimė, savų troškimų užgožimas ir savaiminis savasties praradimas, pamažu skandinantis sielą į tamsą ir užmarštį. Prisiminimai būdavo tarsi randai, kurių taip paprastai nenubrauksi, o panorėjęs nenumosi ranka. Kai kurie jų skatino mane atitokti nuo realybės, persekiodavo tarsi antrasis šešėlis, neduodantis galimybės atsikvėpti. Kartais, giliomis naktimis, kai žvaigždėta paklodė apgaubdavo niūrų dangaus skliautą, nusimesdavau abejingumo kaukę, panirdamas į akimirkas, kurių niekada, net praėjus dešimčiai metų, nesitikėsiu pamiršti. Dažnai klausdavau savęs kas esu, o svarbiausia - kuo noriu būti, bet atsakymai tik lengvai plevendavo mintyse nesujungiami, lydimi tamsos ir nuotrupų iš to gyvenimo, kurio nebegaliu prisiminti. Ir vis dėlto aš buvau čia, vienoje akimirkoje, viename laike, stebėdamas pastangas tų žmonių, kurie nesusimąsto apie save, kurie niekada negalvoja apie praeities pažinimą, apie norą iš naujo pergyventi tai, kas turėtų likti, o galiausiai ir ištirpti tolimiausioje širdies kertėje. Esu paprastas žmogus, realistas, į gyvenimą žvelgdamas neiškreiptomis spalvomis, priimdamas viską, ką likimas tegali suteikti. O davė jis daugiau, nei galėjau tikėtis. Mano kasdienybėje buvo tokių žmonių, su kuriais galėjau pasikalbėti, kuriems sugebėjau atskleisti dalį savęs, netgi prasitarti apie tą tarpsnį, kuris tebuvo blanki migla. Daugiau ar mažiau, bet tomis žvaigždėtomis naktimis aš tapdavau visiškai paprastu mirtingu žmogumi, kuriam gyvenimiškos dilemos ir beatodairiškai persekiojančios problemos tėra nenutrūkstanti buitinio egzistavimo dalis. Visa salė buvo persmelkta gyvybės, noro kovoti, o ne būti nugalėtam. Kiekvieną dieną stebėdavau tuos ir padėdavau tiems, kuriems reikėjo mano pagalbos, bet jaučiausi kaltas, jutau pyktį, užgimusį širdyje, augantį ir nuolat besiplečiantį, priekaištaujantį dėl prisiminimų, kurių negaliu turėti. Žinojau, kad čia, šiame šurmulyje, lydimas mane sužadinančios rutinos, esu laimingas, bet visada jaučiau tuštumą, kurios negalėjo užpildyti net man besišypsančių artimų žmonių džiaugsmas. Argi prašydamas galimybės prisiminti reikalavau per daug? Ar visa tai kuo tapau ir kuo esu...kiek tai verta? Staiga mano kasdienybė prisipildė neprašytos ramybės. Tai, kas skatino domėtis, apčiuopti, pajusti, ėmė tirpti dabartyje - niekas daugiau neatsklido ir nebeplūdo į tolimą pasąmonės kertę. Nerašytos taisyklės man niekada neapsiribojo viena dogma, nes kam tuomet tos taisyklės reikalingos, jeigu negali jų pažeisti? - Stovėk tiesiau,- mano balsas buvo skardus ir griežtesnis, bet tik taip galėjau priversti atkreipti dėmesį, priversti kovoti. - Jeigu užsimosi iš dešinės, pralaimėsi, patikėk. - aš sekiau prieštaringą jaunos merginos žvilgsnį. Mačiau nepasitikėjimą jos veide, kvailą, akyse įsižiebusį ryžtingumą, bet tai tebuvo dar vienas nepaklusnumo, o galbūt ir noro įsiteikti rodiklis, ženklas, parodantis man, kad mano gerumas ne visada atneša pelnytą rezultatą. - Ką išmanai apie kovas? - merginos smūgis buvo nuspėjamas, nes mano žodžiai, kad ir kokie teisingi būtų buvę, žeidė orumą, kartu suteikdami vertingas pamokas. Būtent todėl, ištrūkdamas iš apgailėtinai nesvarių ir beviltiškai silpnų merginos gniaužtų, atsargiai suėmiau ranką, nulenkdamas ją žemyn ir savo jėga prispausdamas prie kietos žemės. Jeigu tai būtų buvusi kova, jeigu tai būtų karas, silpnieji neišgyventų. Tai netgi nebuvo tiesa, o aiškus faktas. - Jeigu neklausysi, smuksi žemyn. Pralaimėsi. Ar to nori? - žinojau, kad jeigu krenti į bedugnę ir staiga sustoji, tai begalinis, savanaudiškas "aš" netikėtai tampa "mes", bežadėj tuštumoj iškyla jausmas, susiformuoja brandus supratimas apie nedėkingą pasaulį, šalia kurio visos svajos pradeda atrodyti bukos ir vaikiškos. Tokiems žmonėms kaip ši mergina, tysanti ant žemės, nesąmoningai patinka svaigulys, juos sužadina noras nugalėti svetimą "mes", bet tas noras vis blėsta ir blėsta, kol ištirpsta tamsoje. - Jeigu klausysi manęs, jeigu klausysi kitų, tapsi nugalėtoja,- nemelavau. Silpnybės, už kurias tūkstančius kartų peikiame save, galiausiai tampa stiprybėmis. Tereikia išmokti jas suvaldyti. - Pagaliau suprask, kad čia nesi stipri. Tavo išlikimą lemia ne mintys, o veiksmai, - aš pasitraukiau, įdėmiai stebėdamas kaip mergina, tyliai šnopuodama, lėtai stojasi nuo žemės. Prisimerkiau, kietai sučiaupdamas lūpas, stebėdamas ugningą žvilgsnį, gręžiantį mane. Jau dabar žinojau, kad tas žvilgsnis ims ir ges. Mes buvome drąsūs, bet neturėjome ateities, o kartu žinojau tik vieną tiesą, ir nebijojau ja dalintis. - Sveika atvykusi į naujuosius savo namus. Nuo šiol Bebaimiai yra tavo šeima. Jeigu teisingumo siekusiems herojams, kaip ir daugeliui šio pasaulio gyventojų, tebebūtų egzistavęs noras sąžiningai kovoti...mums nebūtų reikėję atsiskirti. Ką prarado tie, ką praradome mes, savo minčių ir veiksmų laisvę iškeisdami į šviesesnį rytojų? Tiems herojams, kuriems reikėjo taikos, kuriems darna buvo savaime suprantamas, į kraują ir širdį įaugęs dalykas, netapęs yda, padėjo ne tik išgyventi, bet ir atrasti save. O kas iš to atradimo? Kas mums lieka iš dalykų, kai tampame įkalinti tarp keturių sienų, supami tik mažos gamtos ir šviežio oro gurkšnio atmainos? Ką prarandame, pasirinkdami taiką ir kartu atsisakę pripažinti melą, išstumdami ydas, kurios, geriau susimąsčius, paverčia mus daugiau nei ypatingais - demonai, tūnantys mumyse, kartu graužia, naikina ir ilgainiui praturtina. Raudona. Geltona. Oranžinė. Tai tik spalvos, kurios primena mums, kas ir kokie mes esame. Jos lyg mūsų širdžių atspindžiai, rodantys, kokie iš tiesų, lyginant su kitais luomais, galime būti skirtingi. Nors mus sieja meilė, šiltas bendravimas ir vienas kitam teikiamas džiaugsmas, mes nekvaili, nesame naivūs. Tai, kad karo, sumaišties metu liekame nuošalyje, nesikišame į jokius tarpluominius vaidus, suteikia mums galimybę padėti tiems asmenims, kuriems to verkiant reikia. Atstumtieji, atskirtieji, pabėgėliai – tai mažoji dalis tų, kuriems ištiesiame pagalbos ranką. Juk brolis ne priešas; žmonių skirstymas į blogus ir gerus prie gero nepriveda, o tik sukelia papildomą galvos skausmą ir kankinančią sielos graužatį. Nešališkas stebėjimas iš šalies padeda susidaryti tinkamą nuomonę ne tik apie mieste vyraujančią santvarką, bet ir apie luomus jungiantį bendradarbiavimą, priverčia susimąstyti ir apie tai, kas yra tinkama dabartinėje visuomenėje ir kas atvirkščiai - yra nepriimtina. Tik viską puikiai suprasdami galime įvertinti tai, ką turime. Įmerkusi kvadrato formos skiautę į šalto vandens sklidiną dubenį, žvilgtelėjau į ant čiužinio neramiai miegantį vaikiną. Gili pjautinė žaizda jo krūtinėje buvo susiūta po vakarykščio susirėmimo miesto pakraštyje. Visas kruvinas, vos bepastovintis ant kojų, jis atklydo į vieną iš mūsų fermų ieškoti pagalbos. Pagal mėlynus drabužius nusprendėme, jog jis Eruditas, tačiau vis dažniau nugirstu kalbų, kad tai galėtų būti ir vienas iš beluomių. Girdi, vien iš drabužių spręsti negalima. Nežinau, kieno nuomonės paisyti, kol kas jis man tik ligonis, kurį turiu slaugyti. Čia, gryname ore, sėdėdama po tankiomis medžio šakomis, stebiu už betoninių miesto daugiaaukščių besileidžiančią saulę. Vėjas šiurena tamsius mano plaukus, jautria blauzdos oda ropoja nedidelis vabaliukas, nelygus atklydėlio šnopavimas mane trikdo, tačiau kuo toliau, tuo vis labiau imu pritarti luomo diktuojamoms tiesoms bei atliekamiems veiksmas. Nors jie ne visada būna teisingi, kiti luomai galėtų iš mūsų pasimokyti ir pagaliau suprasti, kad kiekvienas esame žmogus, turintis teisę gyventi. Kartais mes neturime laiko tam, kad galėtume pamąstyti apie veiksmų pasekmes. Kartais vidiniai, gerieji herojai persimaino ir tampa viską griaunančiais, nepaliaujamų troškimų ir norų tampomais monstrais, kurie su kiekviena pergale gviešiasi vis daugiau, žvelgdami į pasaulį taip, tarsi galėtų tapti jo valdovais. O ką daro tie, kurie yra nuolankūs kasdienybės tarnai? Ką daro tie, kurie vertina kiekvieną dieną, kurie visą save atiduoda doram darbui, kartu ugdydami žmogiškumą ir dvasinį norą tobulėti? Mūsų sprendimai ne visuomet priklauso nuo mūsų pačių - kartais prireikia pastūmėjimo iš draugo ar kito širdžiai artimo žmogaus, kad suprastum ir rastum savy noro įveikti visas kylančias problemas. Tamsūs kamuoliniai debesys aptraukė Čikagos dangų grasindami praplyšti ir užlieti lietumi miesto gatves. Suūžė vėjas – padvelkė audra; žmonės suskubo tvarkytis. Kai kiemelis pradėjo tuštėti, o darbininkai slėptis sandėlyje, supratau, kad jau metas. Ant galvos užsimečiau gobtuvą, panardinau rankas į kišenes ir žengiau į šviesą, už nugaros palikdamas gruoblėtą sieną. Jau nuo ryto sukinėjuosi pilkoje žmonių minioje, nes šiandien ta diena, kai vyriausybė šviežiu maistu aprūpina visus luomus. Aš neturiu pasirinkimo - arba jie, arba mes. Link kiemelio artėjau įprastu žingsniu, nei per greitai, nei per lėtai, nenorėdamas sukelti įtarimo, tačiau gerokai nuleidęs galvą. Nerizikavau, kad kas įsimintų mano veidą, kitaip veikla, kuria užsiėminėju laisvalaikiu, būtų pristabdyta arba visiškai nutraukta, o to aš negaliu sau leisti. Kaip ir kiti čia besitvarkantys pagriebiau pirmą kelyje pasitaikiusią dėžę ir nunešiau ją į sandėlį. Eidamas paskui aukštą, tamsių plaukų kupetą ant galvos turintį, strazdanotą vaikiną, nusprendžiau veikti lėtai ir atsargiai, bet kokia menkiausia klaida gali kainuoti vaikams pietus, o man mano laisvę. Manydami, jog atėjau padėti, vaikinai pasiūlė sukrauti dėžes sandėlyje vieną ant kitos penkiais aukštais, keturiomis eilėmis, nuo pagrindinio įėjimo vertikaliai link galinės sienos. Sutikau, nors ilgai užsibūti neketinau. Kraudamas dėžes vieną ant kitos kruopščiai tikrinau jų turinį, žvalgiausi aplink, ir kai salėje likdavau vienuj vienas papildydavau kišenes didesniu kiekiu daržovių ir vaisių. Slėpdamas paskutinį apelsiną vidinėje striukės kišenėje, pastebėjau į save įsmeigtas žydras akis. Viena sekundė ir aš jau ant kojų. Lėkdamas pro atsargų kolonas negrabiai parverčiau kelias dėžes su šviežiomis, ką tik nukastomis bulvėmis, kurios skambiai nubildėjo ant žemės užtverdamos anksčiau matytam aukštaūgiui vaikinui kelią. Išbėgęs į kiemą pasileidau gatve, o penki darbininkai metę darbūs šoktelėjo man iš paskos. Džiaugiausi galėdamas leisti jiems pasportuoti, mat oda aptraukti kaulai nei mato saulės, nei gauna veiklos. Bėgdamas gatvėmis įdėmiai klausiausi miesto šurmulio, žvilgčiojau per petį ir laikydamasis kairiosios kelio pusės staiga pasukau dešinėn. Pajutęs virpant žemę, išvydęs bėgius priešais save, liuoktelėjau, rankomis įsikibau metalinių rankenų ir įvirtau vidun. Traukiniui riedant link miesto pakraščio dangus praplyšo ir ėmė lyti. Kai kurie herojai vadinami atstumtaisiais. Galėtume klausti...už ką? Kodėl? O ką pasakytume, jeigu ištarti žodžiai neturėtų ryškaus atsakymo? Ar prievarta peršami standartai, taisyklės, nesąmoningas skatinimas pritapti tikrai privalo prigyti kiekvienam iš mūsų? O ką daryti tiems, kurių suvokimas apie pasaulį apsiriboja viena iššaukiančia vertybe, bet jų siela ir kūnas nėra pakankamai stiprūs toms permainoms atlaikyti? Kokia ateitis laukia tų, kuriems kiekviena diena yra tarsi naujas išbandymas, kurių jausmai nesuvaržyti, kurių mintys, nepaisant skirtumų, darniai susipina tarpusavyje, kartu papildydamos viena kitą, kartų pradžiugindamos ir priverčiančios nusišypsoti? Kai kuriems iš mūsų taisyklės paprasčiausiai negalioja. Ne mes turime prisitaikyti prie pasaulio, kuriame buvome nuguiti į kampą - tai pasaulis, tai jo sukurtos dogmos turi mums paklusti. Kai saulė pradeda leistis, mėgstu stebėti, kaip pasaulį apglėbia naktis. Tikrai ne todėl, kad rausvais atspalviais nuspalvintas dangus būtų pritraukęs mano dėmesį. Tiesiog mėgstu pajausti, kaip perimu Čikagą į savo rankas. Nes kai visi užmiega, mes išeinam iš šešėlių su šypsenom veiduose, lakstom po miestą, šnipinėjam, vogiam ir juokiamės iš luomų kvailumo. Kaip nesijuoksi, kai jiems atrodo, kad jie saugūs. Kad jų „tobula“ sistema juos saugo. Kad nepritapėlių, silpnųjų atstūmimas jiems padeda ją išlaikyti. Tačiau dėl pastarojo dalyko jie klysta. Nes mes buriamės į vieną luomą, mes saugom vienas kitą, mes kuriam naują, stipresnę, vieningesnę šeimą. Ir jeigu šis vakaras būtų kaip kiti, tik užsižiebus pirmajai žvaigždei mes būtume patraukę į gatves, ieškotume grobio. Tačiau tai nebuvo įprastas vakaras. Visi susėdę prie laužo vidury miškų ir laukų buvo įsitempę, įsmeigę į mane savo šaltų akių žvilgsnius, lyg norėdami žinoti, ar elgiamės teisingai. Tačiau aš nežinojau. Taigi tiesiog atsistojau ir nuėjau tolyn, netaręs nė žodžio. Ėjau net nestabtelėdamas, bijodamas atsisukti, vėl pažvelgti į tuos veidus. Ir nors jie priėmė sprendimą, ne aš, tačiau jei kas nors atsitiks, kaltinsiu tik save. Po gerų dešimt minučių beviltiško ir beprasmiško ėjimo, atsiradau prie bėgių. Sutrikęs, pavargęs, susipainiojęs. Ir man nieko kito nebeliko, tik atsisėsti priešais tas nutiestas ant žemės metalines virves, užmerkti akis ir svarstyti, kodėl niekada nepamąstau ir kodėl visada darau blogus sprendimus. Nežinau, kiek laiko tiek sėdėjau, tačiau išgirdau trakštelėjimą ir lengvus, širdį glostančius žingsnius, kuriuos būčiau atpažinęs bet kur. O paskui juos sekė ir minkštas, tylus merginos balsas: - Kad ir kas nutiktų, aš tave prisiminsiu. Ir tu taip daryk, gerai? Aš pasukau galvą ir sutikau jos šypseną, jos akis, pilnas meilės ir gėrio. Akimis greitai perbėgau jos plaukus, surištus į netvarkingą uodegą, švelnią odą ir gan žemą ūgį. Net pats nepajutau kaip mano lūpos išsilenkė į šypseną, kaip mano šalta, atstumta širdis prisipildė meile ir džiaugsmu. Ir nors ji buvo tarp šešėlių, vien silueto užteko, kad prisiminčiau tai, ką turim mes ir ko neturi luomai. Laisvę. Laisvę galvoti. Laisvę pasirinkti. Po galais, netgi laisvę klausti, ką tu čia veiki! Ir aš mąsčiau apie tą laisvę jai einant į priekį, išlendant į mėnulio apšviestą pievą. Jos grožis sutvisko sidabriška liepsna ir mano širdis, rodos, praleido vieną dūžį. Ji nieko nebesakė, tik priėjo artyn, atsisėdo šalia ir atrėmė galvą į mano petį, o aš apglėbiau ją, ir, įkišęs nosį į švelnius, raudonus plaukus, giliai įkvėpiau jos kvapo. Kvapo, kuris man priminė viltį, meilę, džiugesį ir šilumą. Priminė viską, ko neturėjau pats. Mylėjau ją visa siela, nes ji parodė man kaip galiu išgyventi, užpildė tuštumą širdyje. Ir dabar šviečiantis mėnulis tai liudijo. Ir jei kas nors nutiktų jai, man arba mums abiems, tikėjaus, kad naktį išlysdamas ir šviesdamas, jis nebyliai pasakos mūsų istoriją kitiems, skleisdamas vien mūsų patirtas emocijas. Toks buvo mano vienintelis, turbūt paskutinis absurdiškas ir keistas noras. - Kad ir kas nutiktų. Bet pasauliui, kad ir koks neaprėpiamas galėtų atrodyti, reikalingi tie ypatingieji herojai, sielos ir savasties gelbėtojai. Tie, kurie išlaisvintų tiesą, užgožtų tamsą, užsmaugtų melą ir sunaikintų nepasitikėjimą. O koks pasaulis būtų be žmonių, kurių žodžiai nuodija protą, įteigdami iškreiptą, neapčiuopiamą realybės ir tiesos suvokimą? Kas iš tiesų yra tie, kurie nuolankiai tyli, o įkypos jų akys skrodžia tolumas, nesuvaldomam protui rašant planus, galinčius išplėšti pernelyg tobulos visuomenės vaizdą? Kas blogiau - tikėti artimųjų žodžiu, ar aklai kliautis tais, kurių planai grįsti skandinančiais dvejonių pančiais? Tiesa yra ta, kad šiam sunormuotam pasauliui nebereikia herojų, kurie palaikytų darną. Dabar mums reikia tų, kurie tvirtai tikėtų šia diena, priimdami bet kokią likimo kainą už tai, kad turėtų galimybę egzistuoti, o ne tuščiai gyventi. Mes tikime protu ir logika, o ne spontaniškais veiksmais. Mes tikime tuo, kuo norime tikėti, kliaudamiesi faktais, o ne svetimųjų kalbomis. Prietema aptemdė susirinkusiųjų akis, bet neištirpdė blaivaus proto. Ištisi, skardūs, prieštaravimą išreiškiantys balsai susipynė į vientisą gausmą, čirškėdami kaip žarijos, zvimbdami kaip nenuraminimas bičių avilys. Ir vis dėlto vieno garso pakako tam, kad visas šis šurmulys pavirstų į sieną susigeriančia tyla, o iki tol garsiai skambėję prieštaravimai taptų apgaulingai nenuginčijama ir nenutraukiama tiesa. Kieti, suskeldėję žmogaus pirštai susispaudė į tvirtą kumštį, jam atsitrenkus naktinėje susirinkusiųjų migloje. Tyla. Tai buvo nuostabus garsas ir ko gero geriausias dalykas, šią akimirką sklendęs niūriojoje tamsoje. Žmogaus žodžiai buvo tylūs, bet jie aiškiai pasiekė kiekvieno ausis, įdiegdami tokią tiesą, kokią ir norėjo išgirsti. Juk valdžia buvo įvairių formų, tad kam imtis prievartos, jeigu patys žmonės yra vedami troškimo kerštauti, bekraščio, naivaus noro valdyti tai, kas jiems niekada nepriklausys? Naivuolius lengva apkvailinti, bet ką daryti su tais, kurių pasaulio suvokimas neapsiriboja vienu iššaukiančiu jutimu? Kaip priversti nusižengti tuos, kurie laikomi šios pūvančios visuomenės herojais? Atsakymas buvo toks paprastas ir toks aiškus, kad stovinčiojo lūpas perkreipė šypsnis, stebint nustebusius, sumišusius žmonių veidus. Jie buvo tokie paiki. - Jūs kvailiai. - visi galėjo nustebti - toks atžarus buvo priešais sėdinčiuosius stovinčio vyro balsas. Jis niūriai stebėjo tuos, kuriuos laikė vertais savo luomo vardo, bet dabar jie atrodė kaip vaikai, lengvai sugniaužiami ir suspaudžiami tvirtame, valdžios besigviežiančiame delne. - Nėra jokio kito plano. Sunaikinote galimybę, kurią daviau. Tu,- vyro akys gręžte gręžė rudaplaukę merginą, bet ji sėdėjo tarsi akmuo, nerodydama jokių emocijų, tik rankomis tvirtai įsispęsdama medinio, gruoblėto stalo. Tos merginos netrikdė prieštaringi balsai ar grasinami riksmai. Ji nebijojo, nes buvo viena tų herojų, galinčių bent kiek praskaidrinti užmarštyje tirpstantį pasaulį. - Kaip supranti šią situaciją? Kaip supranti žodį, kuris yra įsakymas, o ne lipšnus paliepimas? Kokią bailių gvardiją aš surinkau? Priešais stalą nugrumėjo griausmingas šnypštimas, bet šį kartą jis buvo ramesnis ir atsargesnis, perkauptas baimės ir paniekos, kuri nepasiekė rudaplaukės žmogystės. Kitas žmogus, šviesiaplaukis, besipuikuojantis lūpose pražystančia ironiška šypsena, nepaisant visų šauksmų kėdėje išbuvo tarsi išankstinis nugalėtojas, žinantis, kad gali priimti kiekvieną pasiūlymą, žinant ateities kainą. - Mes kliaujamės protu ir išmintimi. Ta išmintis buvo saugoma, bet dabar ji pagrobta ir išplėšta glūdi mūsų priešų rankose. Tie, kurie yra nesuvaldomi, nusipelnė galimybės vadovauti, nusipelnė garbės sutrypti tuos, kurie mano turintys laisvę. Kaip jūs suprantate laisvę? Galimybė išreikšti save, galimybė išsaugoti tradicijas? Jūs nieko nesuprantate,- šešėlis, mirgantis prietemoje, nelaukė atsakymo. Išdidžiai stovėdamas, jis dar kartą pažvelgė į tą, kuriam patikėjo nurodyti teisingą kelią. - Suteikite man galimybę didžiuotis tais, kurie nusipelnė laisvės. Kartu parklupdykime tuos, kurie to nenusipelnė. - žodžiai buvo tarsi vėjas - pavieniai, bet tikri. Jie kalbėjo tiesą, kruopščiai užslėpdami melą. Tai kas buvo tiesa? Šie pasaulio herojai niekada nesužinos. Tai tik vienišos marionetės, nieko daugiau. Ar to pasaulis norėjo? Ar kerštu įmanoma pakeisti jo suvokimą? - Priverskite juos sumokėti. Naikinkite.