Hawkins Danielle

Make them pay

Žinojau, kad tai buvo geriausia mano gyvenimo diena. Diena, kai mano kraujo, mano šeimos šauksmas išdavė tikrąją savo prigimtį, pasirinkdamas dubenyje čirškančias žarijas ir rusenančius pelenus. Pasirinkau frakciją pamindama tradicijas ir taisykles, kurios man nebuvo artimos. Jeigu naujo gyvenimo pradžia galėjo atnešti taip trokštamą dvasinę taiką, tuomet aš buvau pasiruošusi paaukoti viską, kas brangaus man buvo likę. Netgi šeimą.
Patraukdama ranką nuo tamsiai rusenančio dubens, girdėjau tolumoje mąžtančius, į vieną nerišlų gaudesį susikertančius balsus. Aš pakėliau smakrą ir drąsiai sutikau savo tėvo žvilgsnį, nejusdama skausmo. Mačiau, kaip jis grūmėsi su agresija. Pirštai susispaudė į kietą, tvirtą kumštį, ir trumpą akimirką man pasirodė, kad tas monstras, turėjęs mano tėvo vardą, tiesiog iššoks iš tribūnos ir paženklins mano kūną smūgiais, kaip tai darė visą gyvenimą, kai mano motina žuvo.
Aš nebemačiau prasmės gyventi su žmogumi, kurio negalėjau pakęsti. Dienos ir naktys su aklinu siaubu būti įspraustai į kampą lėtai gniuždė ir nebyliai žudė. Visos mano baimės buvo pagrįstos žinojimu, kad jos yra praktiškos ir tikros, o ne buki, išdirbti pasąmonės padariniai.
Giliai įkvėpusi ir apžvelgdama man plojančias tribūnas, nusigręžiau nuo savo tėvo, o kartu ir savo praeities, pasitikdama naują likimą - tokį, kokio buvau verta. Marmuriniai laiptai dabar atrodė netvirti ir slidūs, atrodė, kad galiu bet kurią akimirką susmukti, bet aš susitvardžiau. Mano akyse sužėrėjo nuožmūs, tvirti veidai. Jie sveikino mane, šypsojosi man ir kartu juokėsi. Negalėjau pasakyti, kaip jaučiausi: tai buvo ir džiaugsmas, ir laimė, ir skausmas, viskas tarsi vienoje difuzijoje. Jie priėmė mane kaip savo šeimos narę, nenutrūkstamą, būtiną grandį, ir aš už tai buvau dėkinga.
Palikdama savo praeitį negalėjau įsivaizduoti, kad šoku į kur kas gilesnę duobę ir skaudesnę bedugnę, kurioje neapykanta savo šeimai tebuvo viso labo paikas ir naivus vaikystės smūgis. Aš praradau viską, kas kadaise priminė mane.
Reikėjo laiko tam suprasti.

Smūgis buvo toks stiprus, kad blausus aidas zvimbė ausyse, galvai trenkiantis į kietą, kartoninę plokštę. Skausmui sukausčius kūną, o raumenims įsikertant į žemę, negalėjau suvaldyti dejonės gausmo. Rankomis bejėgiškai rėmiausi žemės, nevalingai trūkčiojau, plaučiams karštligiškai gaudant sausą orą. Aš pakėliau akis, girdėdama pašaipius, garsius vadovų balsus. Stengiausi įtikinti, kad jų žodžiai manęs nežeidė ir neskaudo, bet aš melavau pati sau. Kuo daugiau stengdavausi, tuo labiau kentėdavau. Bėgo dienos ir aš nesugebėjau pasimokyti - tikroji mano prigimtis užgožė čionykštį norą nugalėti. Nebuvau pasiruoši savęs įveikti, tai kaip galėjau visa tai ištverti?
- Tu silpna ir nevykusi. Nagi, stokis! Stokis ir parodyk, kad klystu!
Stipriai sukandau dantis, tyliai, piktai šnopuodama. Pyktis ir agresija valdė mano mintis ir mano kūną, bet negalėjau duoti rimto atkirčio - aš nebuvau kovotoja, tik kvailai save apgaudinėdavau, tikėdama, kad ši frakcija yra vienintelis mano išsigelbėjimas.
Virpančiomis rankomis pasirėmiau žemės. Stojantis skausmas, atrodo, sukaustė kiekvieną kūno ląstelę. Jutau salsvą, tirštą, lipnų skystį, tekantį lūpomis. Pirštais lengvai perbraukiau per perštinčią odą, pastebėdama raudonus, vyšninius ruožus tarp pirštų. Atsargiai apsidariau. Daugelis stovėjo ramiai, tarsi netekę amo. Tarp tų nustebusiųjų buvo ir tie, kurie mane palaikė, kurie buvo verti draugų vardo - Karmena, juodaodė mergina; Orlandas, kresnas, bet gudrus vaikinas; Džasmina, miela, nedrąsi mergina su pasakišku lakštingalos balsu, galinčiu nutildyti bet ką. Jie visi buvo mano jėga ir mano pasitikėjimas. Jie ryžtingai žiūrėjo, kaip tvirti smūgiai akėja mano odą ir baudžia už nusikaltimus, dėl kurių nebuvau kalta. Buvau kalta dėlto, kad pasirinkau ne tikrąją savo lemtį ir šie žmonės stengėsi ją išprašyti.
- Aš negaliu.
Mano balsas buvo silpnas, jis virpėjo. Auskaruotasis vaikinas nuožmiai šyptelėjo. Jo pašaipą galėjau pajusti net nežiūrėdama. Lygiai taip pat nujaučiau, kad tai nėra pabaiga, ir aš neklydau. Nevalingai sutraškėjus pirštams, mano veidą pasiekė dar, ir dar, ir dar vienas smūgis, kol oras buvo išmuštas iš plaučių. Aš sužiopčiojau, mėginau gintis, bet paskutinis smūgis buvo lemiamas - aukštai užsimojęs, vaikinas sučiupo mano ranką ir ją persukęs skambiai trenkė liauną kūną ant žemės.
Galėjau lažintis, kad prieš tamsai aptraukiant akis išgirdau prieštaringą minios balsą. Aš nusišypsojau, ir tada tamsa pasiglemžė mano sąmonę.

Dangaus miražas, ištirpstantis bekraščiame vakaro horizonte, buvo nuostabus. Žvelgiau žemyn, nunarinusi galvą sekiau tamsoje ištystančius Bebaimių siluetus. Girdėjau, kaip užkrečiamai ir nuotaikingai jie juokėsi, priversdami nusišypsoti ir mane.
Gyvenimas pamažu ėjo į gera. Per šiuos metus išmokau kur kas daugiau nei būčiau galėjusi tikėtis. Drąsa, anksčiau buvusi viena didžiausių mano priešių, dabar buvo neatskiriama gyvenimo palydovė. Elgiausi ir galvojau apie tuos dalykus, apie kuriuos prieš visus šiuos metus net nebūčiau išdrįsusi užsiminti. Buvau...tapau laisva, buvau nepriklausoma nuo aplinkinių valios ir kvailų, neapgalvotų sprendimų. Paikos mano mintys turėjo savas pasekmes, bet kiekvieną jų atstojo nepažabojama drąsa ir ryžtas, gilus mąstymas ir nusispjovimas ant visų šią dieną egzistuojančių normų ir taisyklių. Bebaimių niekas negalėjo atkalbėti nuo dalykų, kuriuos jie pasiryžę padaryti. Kaip ir dabar.
Aš nusijuokiau, tvirtomis rankomis įsikibdama lyno. Naktis ir jos šešėliai žaižaravo akyse, kai aš, įsibėgėjusi ir šokdama, panirau į visišką prarają. Žvarbus vėjas plaikstė mano plaukus ir aš ištiesiau rankas, jausdamasi taip, tarsi skrisčiau.
Šiame etape buvo du keliai, du likimai: galėjau grįžti atgal, galėjau pasiduoti, paskęsti savyje, savo baimėse, arba galėjau kovoti, paaukodama tikrąjį savo gyvenimą. Pasirinkau kovą ne todėl, kad žinojau, jog visi šie išgyvenimai, visos šios kovos padarys mane atsparesnę kandžioms aplinkinių kalboms. Kovojau, nes žinojau, kad likimas, nepaisant to, koks bebūtų, nuolat kinta, ir kiekvienas turi būti pasiruošęs pripažinti ir sutikti tai, kas visiškai su juo nesisieja.

Stovėjau savo tėvo kabinete. Rankomis remdamasi kieto stalo viršaus, įkypomis akimis sekiau žvilgsnį, kurio nebegalėjau pakęsti. Pyktis, sukilęs mano sąmonėje, ketino prasiveržti kaip nesuvaldytos agresijos ašaros, sumišusios su nesuvaidintu skausmu.
Gimiau tam, kad tapčiau Erudite. Gyvenau tam, kad pasipriešinčiau tokiam sprendimui. Negi suklydau? Nejaugi viskas, kas supo mane, tebuvo puikiai apgalvotas strateginis žaidimas? Ar aš buvau marionetė? Ar aš nusipelniau tiesos, kurios iš tiesų nenorėjau žinoti?
- Tu ją nužudei. Padarei tai, nes ji buvo Divergentė. Kodėl? - nustebau - taip pagiežingai nuskambėjo mano balsas. Žiūrėjau Čarliui į akis, prisimindama kiekvieną akimirką, kiekvieną skaudų smūgį ant nuolat akėjamos odos. Tik dabar supratau, kad tai manęs nebeskaudino. Per visus šiuos metus priėmiau savo tėvą kaip monstrą. Tai man atrodė visiškai natūralus ir savaime suprantamas dalykas, net jeigu tai nebuvo normalu.
- Kaip sužinojai apie Divergentus? - Čarlis lėtai prabilo. Mačiau, kaip jis nukreipia žvilgsnį, vengdamas žiūrėti į mane, bet tuo pačiu pastebėjau ir pakitusią povyzą. Jis buvo įsitempęs, jis negalėjo žiūrėti į mane, apsirengusią juodai, prieš tris metus išdavusią savo šeimą vardan tiesos, kurios niekada neturėjo būti.
- Tai nesvarbu. Kodėl?
Buvo priežastis. Žinojau, kad buvo. Lygiai taip pat numaniau, kad viso to nesužinosiu. Gyvenime yra paslapčių, kurių net aš nenorėjau atskleisti. Vis dėlto tai neatleido nuo atsakomybės, neatleido nuo jausmo, nuo begalinio troškimo peršokti stalą ir savomis rankomis pasmaugti žmogų, kuris atėmė džiaugsmą ir norą ko nors siekti - bet ko, svarbu, kad tik gyventi.
Atrodė, kad viena minutė prilygsta ištisai valandai. Čarlis tylėjo, o aš ramiai sėdėjau. Nesąmoningai suvokiau, kad atsakymą ir taip žinojau - jo net nereikia sakyti. Tiesiog norėjau tai išgirsti ir iš savo tėvo lūpų, norėjau bylaus patvirtinimo, kad daugiau nebėra jokių ryšių, kurie galėtų mus sieti. Netgi vienas kraujas nebeturėjo reikšmės.
Kai tėvas nukreipė žvilgsnį į langą, supratau, kad kažkas ne taip. Trumpą sekundės dalį pagalvojau apie galimybes, o kartu ir apie tai, kad niekas laisva valia manęs čia nebūtų kvietęs, ypač mano tėvas. Mes abu žinojome, kokia yra drąsos kaina.
Persisvėriau per stalą greičiau, nei Čarlis spėjo sureaguoti. Ištisi mėnesiai sunkių ir alinančių treniruočių man labai padėjo - kaip mat prirėmiau jį prie sienos, pirštais užspausdama arteriją kaklo srityje.
- Žinojau, kad neturi sąžinės, bet visus šiuos metus aš leidau sau tikėti, kad tebeturi kruopelę pagarbos ir meilės man. Aš tavo dukra, tavo pirmagimė, vienintelė, kuri aklai tavimi pasitikėjo, kuri būtų atidavusi bet ką už galimybę tapti laiminga. Pamynei savo šeimą vardan beprasmio politinio įsitikinimo. Galėjai paslėpti mano mamą! Galėjai, bet nenorėjai! Teprašau atsakymo, kelių žodžių iš tavo lūpų, bet tu net negali pasakyti tiesos. Kas dar buvo melas? Kas?
Čarlis trūksmingai, kiliai įkvėpė, man atleidus ranką. Jis žiūrėjo su siaubu ir nuostaba, bet jo akyse...tėvo akyse mačiau žymų pranašumą, kažką, ko negalėjau suprasti.
- Manai, kad Divergentai nėra pavojingi, tiesa? - Čarlis lėtai prabilo, gruoblėtais pirštais trimdamas paraudusią odą. - Bet yra priešingai. Tie, kurie nepriklauso jokiai frakcijai, negali būti valdomi. Jie yra ir nuolankūs, ir bebaimiai, ir teisingi, ir taikingi, ir smalsūs. Mes negalime suvaldyti tų, kurie nepaklūsta taisyklėms, bet mes turime galią tai pakeisti. Paimkime pavyzdį,- Čarlis trumpam nutilo, o jo lūpose plykstelėjo kiek platesnis šypsnis. - Tavo draugai. Ką sau manei galvodama, kad jie sutiks perdavinėti informaciją, kurios net tu neturėtum žinoti? Ar esi tikra, kad tie, kuriuos laikai savo šeima, nėra tie patys, dėl kurių kaltės žūsta niekuo dėti žmonės? Visi, kurie nepaklūsta taisyklėms, yra Divergentai. Turėtum suprasti.
Aš sustojau, jusdama, kaip mano rankas apsemia keistas silpnumas ir virpulys. Gausmai ir šauksmai, kuriuos girdėjau ryte, eidama pietiniu aikštės taku, dabar aiškiai iškilo mano mintyse. Tai negalėjo būti tiesa. Tai buvo iškreipta, tai buvo nenormalu.
- Meluoji.
Čarlis atlaidžiai nusišypsojo, akimis sekdamas tviskantį lango kraštą. Per trumpą akimirką jis privertė mane sudvejoti ne savo tikrumu, o visu pasauliu, kuris buvo mano mintyse.
Aš pakėliau akis. Pirmą kartą jose atsispindėjo aklinas siaubas. Siaubas, kuris kėlė nepakeliamą skausmą.
- Ką padarei?

Viskas atrodė kaip sapnas. Garuojanti migla, apsėmusi Danielės kojas, gaivalingai šaldė nuogą odą. Tamsa, gaubusi tankų dangaus skliautą, greitai nyko, užleisdama vietą akis praskraidinančiai šviesai. Greitai mergina galėjo matyti tą dangišką vietą, taip raminančią ir apgaubiančią sielą bei budrų protą.
Danielė suprato esanti plyname lauke. Rūkui išsisklaidžius, žvilgsnį apsėmė žavinčios miškų ir plačių klonių galybės. Miško apsuptyje susipynė medžiai, giesmės ir viską numalšinanti ramuma. Danielė negalėjo nesišypsoti: tai pamatyti buvo laimė, o ne liūdesys.
Geriau įsižiūrėjusi, Danielė pamatė tamsius šešėlius, vis pranykstančius medžių apsuptyje. Trumpą akimirką merginai atrodė, kad jie virpa ore ir šoka tarsi smilgos, nevaržomi ir laisvi. Tai buvo tas laisvės skonis, tas juokas ir sielą pravalantis juokas, kuris vertė ne tik šypsotis, bet taip pat ir suprasti tikrąją savo gyvenimo vertę.
Danielė norėjo prieiti arčiau. Ją užvaldė ne tik smalsumas ir bekraštis noras sužinoti, kas šūkauja ir krizena medžių ir tuščių, rūko supamų kalvų papėdėse. Šioje akimirkoje ji norėjo tapti esminiu laimės faktoriumi, tuo žmogumi, kuris geriausiomis savo savybės gali džiaugtis su kitais. Žmogumi, kuris priėmė save tokį, koks yra, kuris nepaisė aplinkinių nuomonės ir neigiamus atsiliepus priėmė kaip pačius gražiausius komplimentus, o ne karčią tiesą.
Mergina lėtai ėjo. Po kojomis tarsi minkštas pūkų patalas tiesėsi juoda, puri žemė. Kai atrodė, kad tie balsai čia pat, ranka pasiekiami, Danielė ištiesė delną, norėdama nubraukti čežančias medžių šakas ir odą badančius spyglius, bet ji sustojo. Nesupratusi, mergina pabandė dar kartą - nieko. Vietoj taip trokštamo artumo priešais jos akis atsivėrė stiklinis gaubtas. Pirštai čiuopė tuščią orą, bet jie vis atsitrenkė į nematomą barjerą, kurio neišėjo nei nustumti, nei kaip nors patraukti.
Netrukus šviesus rūkas vėl aptraukė akis. Danielė negalėjo nieko įžiūrėti. Susiraukusi, vedama nerimo, mergina pirštais lėtai braukė per gaubtą, rankomis sklaidė tirštą orą, stengdamasi bent ką nors įžiūrėti. Ir ji pamatė.
Plynas laukas, kuris iš pat pradžių atrodė kaip nuostabus vaizduotės ir pasąmonės miražas, akimirksniu ištirpo atmintyje. Vietoje čiulbančių paukščių dangų aptraukė niūrūs, sunkūs debesys, odą ėmė traukti šaltis, ją akėjo skaudus lietus, talžantis visą kūną. Apgaubusi save rankomis tarsi skraiste, Danielė vis mėgino prasibrauti pro nematomą gaubtą, skiriantį ją nuo žaviosios pievos, bet tai, panašu, buvo neįmanoma. Kai lietus nusodino mąžtantį rūką, tolumoje ji galėjo pastebėti tuos pačius siluetus. Su kiekviena minute fragmentai vis ryškėjo, kol Danielė pamatė pažįstamus veidus - tai buvo Karmena, Oliveris, Laris...visi jos draugai, sustoję ratu, susispietę į būrelį. Danielė plačiau nusišypsojo. Ji šūktelėjo, balsiai juos kvietė, bet niekas to negirdėjo. Šypsena, kuri visą šį laiką buvo merginos veide, ėmė blėsti su vis stiprėjančiu lietumu ir tamsoje išnyrančiais veidais.
Tarsi kruopščiai išdirbtame, lėtėjančiame vaizde, kitoje pasaulio pusėje Danielė pamatė save, laikančią ginklą, nukreiptą į savo draugus.
- O ne, ne, ne...- tyliai, graudžiai nutęsusi, mušama žvarbaus vėjo ir lietaus, mergina delnais trenkė per stiklą. Jos žvilgsnis tapo tuščias ir negyvas - mergina negalėjo atplėšti akių nuo to vaizdo, nuo savęs, tokios šaltos ir bejausmės. - Pažiūrėkit į mane, aš čia, žiūrėkit! - maldaujamai šaukdama, Dani kumščiais ir rankomis iš visų jėgų daužė stiklinį gaubtą, stengdamasi ištrūkti. Mergina, kitoje pusėje laikanti ginklą, dešiniojoje rankoje gniaužė plastikinį serumo buteliuką. Jis išslydo iš pirštų ir skambiai bumbtelėjęs nuslydo pažeme, nuriedėdamas prie kito puikiai pažįstamo žmogaus kojų. Tas kitas žmogus, palinkęs prie Danielės ausies, buvo jos tėvas Čarlis. Jam rankomis perbraukus per juodą ginklo briauną, bežadė ir bevalė marionetė spustelėjo gaiduką. Ji taip darė pirmą, antrą kartą, trečią, kol laukas liko tuščias, nusėtas it plunksnos plevenančiais kūnais.
Skausmas, palyginus su visais Danielę sukrėtusiais išgyvenimais...jis buvo nieko vertas. Šlapiomis rankomis liesdama gaubtą, pro kurį negalėjo ištrūkti, ji girdėjo aimaną, nesąmoningai kalbančią sustirusiomis lūpomis.
Jeigu Danielė galvojo, kad ši kančia yra pabaiga, ji klydo. Žmogus, kurį ji laikė savo draugu, buvo išdavikas; šeima, kurios galėjo griebtis kaip paskutiniojo šiaudo...ji taip pat. Mergina troško, kad visa tai pasibaigtų, kad tai nutrūktų, bet jos maldos nebuvo išgirstos.
Tolumoje, už stiklo nuaidėjo dar vienas balsas. Pakėlusi galvą, Danielė pažvelgė į ją supantį tamsų mišką, išvysdama save, kaip marionetę, nukreipusią ginklą į dar vieną žmogų.
- Semai...- tyliai sušnabždėjusi, Dani rankomis apsivijo kūną. Viltis, kuri ruseno drąsioje merginos sąmonėje, ėmė blėsti. Kartu su ta viltimi ištirpo ir visas pasaulis, viskas, dėl ko ji ištisus metus kovojo, dėl dalykų, kurie atstojo ne tik egzistenciją ir savasties svarbą - tai buvo dalykai, kuriuos praradusi Danielė būtų pamiršusi save.
Stiklas, gaubęs visą pievą, ėmė nykti. Atrodė, kad jis dužo į tūkstančius šukių. Jos šoko ore, mirgėjo jame ir nusėdo kaip neištirpstančios snaigės, bučiuojančios skruostus, rankas, pečius. Danielė atsistojo. Ji stebėjo save, stebėjo savo siluetą, stebėjo Jį. Kojos, atrodo, ėmė pačios bėgti. Mergina tiesė rankas, norėdama nustumti savo tėvą, norėdama nukreipti ginklą į save, bet kai ji pribėgo, danguje nuskambėjo dar vienas šūvio garsas.
Bežadis kūnas žnektelėjo ant sausos žemės, atimdamas iš jos paskutinę viltį, išplėšdamas tikėjimą ir meilę.
Šnabždėdama vieną vienintelį vardą, aidintį aklinoje tamsoje, Danielė leidosi apsemiama amžinojo skausmo. Ji išnyko savo sielos tamsoje.


Giliai, trūksmingai įkvėpusi, Danielė praplėšė akis ir apsidairė tamsoje. Ji buvo viena, lydima švelnaus vėjo ir naktinės skraistės. Kūnas virpėjo ir drebėjo taip, tarsi būtų pats savęs netekęs. O taip ir buvo.
Pakildama iš lovos, mergina įsisiautė į ploną, šilkinį chalatėlį ir laiptais nusileido žemyn. Ji nežinojo nei kur, nei kodėl eina. Ji tiesiog ėjo.
Dangaus skliautas buvo giedras, o oras šiltas, bet jis nė iš tolo neatspindėjo to, ką jautė mergina. Priėjusi koridoriaus galą, ji ištiesė ranką ir pirštais perbraukė per medinius įlenkimus ir gilius rėžius, kurie priklausė jos draugams ir Sumueliui. Užmerkusi akis Danielė galėjo ryškiai prisiminti kiekvieną akimirką, kiekvieną apsikabinimą, juoką, pyktį, džiaugsmą, skausmą...bučinius. Viskas atrodė taip, tarsi būtų buvę vakar.
Pravėrusi duris, mergina pasitikėjo vėsą ir vienumą. Lėtai eidama į vidų, ji apžiūrėjo kiekvieną daiktą, jusdama vis didėjantį, nuolatos besikaupiantį dulkių sluoksnį. Mirtina tyla buvo vienintelis įrodymas, kad šio kambario šeimininkas jau seniai išėjęs ir niekada nebesugrįš.
Sustojusi kambario viduryje, Danielė apžiūrėjo sienas, stebėdama įvairius paveikslus, kojomis nevalingai užkabindama išmėtytas knygas, išvartytus daiktus. Viskas buvo likę taip, kaip buvo prieš kelis mėnesius.
Papurtydama galvą, mergina jau ketino apsigręžti ir grįžti atgal, tiesiog pamiršdama blausų košmarą, bet jos ranka nesąmoningai užkabino ant medinio stalelio padėtą rėmelį. Suspėjusi pagauti krintantį daiktą, mergina geriau į jį įsižiūrėjo. Tai buvo nuotrauka. Nuotrauka jų visų. Nuotrauka tų, kurių Danielė nenorėjo prisiminti.
Kietai sučiaupusi lūpas ir sugniauždama kumščius, mergina sviedė rėmelį į sieną. Atsitrenkęs į žemę, jis pažėrė šimtus šukių, sumišusių su Danielės ašaromis.
Pirmą karta ta, kurią vadino nepalaužiamąja, pamiršo savo orumą ir stiprybės jausmą. Ji nuslydo siena, rankomis apsikabindama liauną kūną, virpėdama iš pykčio ir kaustančio skausmo. Ji verkė už tuos, kurių neteko, už tuos, kuriuos išdavė, už tuos, kurie pasitikėjo, už tą, kurį mylėjo.
Tik dabar ji išdrįso paklausti savęs, pripažindama tiesą, dėl kurios buvo kalta: kodėl?
Kodėl?


•PERSONAŽO VEIDAS: Lili Džeinė Kolins.
•AMŽIUS: Devyniolika metų.
•FRAKCIJA: Gimė būdama Erudite, nuo šešiolikos metų atstovauja Bebaimiams.
•ŠEIMA: Tėvas Čarlis Hawkinsas, kuris vadovauja Eruditų slaptų cheminių medžiagų, programavimo padaliniui; mama Brijana Hawkins-Kameron, atstovavusi Eruditų interesus teismuose (nužudyta, nes buvo Divergentė); Turi pusbrolį Reimondą ir Kristalę (abu jaunesni nei šešiolikos, priklauso Teisuolių luomui.
•SOCIALINĖ PADĖTIS: Niekada nebuvusi pakankamai stipri tam, kad ištvertų skaudžius gyvenimo smūgius, Danielė yra ganėtinai greitai palaužiama mergina, kuri, nepaisant jokių kitų neigiamų faktorių, turi neįtikėtai ryžtingą būdą, pažymėtą savavališku noru visada žinoti ir gilintis į tai, kas yra uždrausta. Šiuo metu Dani laikosi tik vieno principo - ji atvirai vengia bet kokių tiesioginių ryšių su Ereditais, kartu su likusių frakcijų nariais dalyvauja slaptoje veikloje, siekiančioje sumenkinti jų valdžios troškimą.
•IŠVAIZDA: Danielė yra ganėtinai smulkaus, bet sportiško sudėjimo. Mergina neaukšta, bet greita ir vikri, puikiai prisitaiko prie įvairių situacijų. Turi tamsiai rudus plaukus aukščiau liemens. Jos oda itin blyški, akys - hazel (maišyto) atspalvio. Paprastai plaukus laiko palaidus, dėvi patogią avalinę ir judesių nevaržančius juodus drabužius.  
•CHARAKTERIS: Danielės sąmonėje amžiams įsirėžė nuoskauda dėl draugų žūties. Puikiai suprasdama, kad jie buvo esminė psichologinė atrama, mergina vis dar sunkiai susitaiko su juntama tuštuma, vangiai bendrauja su tais, kurie nuolat primena jos praeitį skaudžiai susiejančius įvykius. Iki tapimo Bebaime Dani buvo kur kas atsargesnė ir naivesnė, o bendraamžių tarpe elgdavosi kukliai, sudėtingai užmegzdavo pokalbius, dažniausiai vengdavo įžūlių ar kandžias replikas laidančių žmonių. Tapusi Bebaime mergina išdrąsėjo, išryškėjo jos polinkis kandžiai, kartais netgi šiurkščiai pajuokauti. Savo ryžtingumo ir valios dėka Danielė rado įdomių ryšių su ją supančiais žmonėmis. Mergina yra linkusi sakyti tiesą, nes melą laiko negarbingo ir bailaus žmogaus bruožu. Dažniausiai ji aklai pasitiki tais, kurie parodo iniciatyvą ar kokiais nors kitais būdais užsitarnauja palankumą. Mergina yra pernelyg patikli, ja nesudėtinga pasinaudoti, bet sunku apgauti - šioji puikiai pastebi bet kokius piktavališkumo ir abejingumo ženklus. Danielė nėra veidmainė, niekada nesiekia asmeninės naudos, jeigu žino, kad tai gali kam nors pakenkti. Ji imli, greitai mokosi, pasižymi aštriu protu ir neprasta intuicija, yra gailestinga ir suprantanti, puikiai užjaučia sunkias gyvenimo traumas išgyvenančius žmones, yra linkusi morališkai pagelbėti. Paprastai asmeninius nutikimus ir nuoskaudas pasilaiko sau, o dėl skaudžios praeities išryškėja atsainumas ir šaltumas aplinkinių problemoms. Dėl savo draugų Dani galėjo padaryti viską, todėl tą patį daro ir dėl savęs, ir dėl kitų - tai įrodo, kad, nepaisant atšiaurumo, ji yra nuoširdus ir nesavanaudiškas žmogus. Po kraupiųjų įvykių mergina išmoko taktiškai įvertinti bet kokias smulkmenas, ji yra atidi ir atsargiai įvertina kiekvieną savo žingsnį, todėl nėra spontaniška ir nesikliauja jausmais, o pasitiki blaiviu protu. Šiomis dienomis Danielė sunkiai susiranda draugų, o dar sunkiau prisileidžia tuos, kurie trokšta jos palankumo ir meilės tik dėl asmeninės naudos.
•KITA: Priklauso vienam netiesioginiam sąjūdžiui prieš kovą su politine valdžia, yra slapta informacijos tekintoja. Žino apie Divergentų egzistavimą, (tai viena priežasčių, kodėl mergina pasirinko Bebaimių vadovės ir testuotojos darbą) sąmoningai klastoja testų rezultatus. Neturi specifinių auskarų ir randų, bet savo kūną išmarginusi įvairiomis tatuiruotėmis SPAUSTI. Kregždės išorinėje šlaunies pusėje ir dalyje nugaros simbolizuoja nepriklausomybę, neribojamą galimybę rinktis, o narvelis - laisvę. Danielei šis ženklas turi ypatingą prasmę, todėl jis nėra susijęs su jokia sąmoninga veikla Bebaimių stovyklavietėje. Paukščius ant šlaunies mergina išsitatuiravo praėjus kiek daugiau nei trims mėnesiams po draugų, kuriuos pašalino savo rankomis, žūties, tai laikydama kaip teisingą atminimą. Ugnies liepsnos vidinėje riešo pusėje atspinti ne tik dabartinį Bebaimių ženklą, bet taip pat ir Danielės užsispyrimą bei atkaklumą.