rodiklisrodiklis  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Samuel Ryan Brown

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas

avatar

About me



•Love from others : 15
•Number of posts : 30
•Join date : 2014-05-18
Samuel Ryan Brown
I'm a sun that doesn't burn hot




RašytiTemos pavadinimas: Samuel Ryan Brown   Antr. 20 05 - 8:59



Dyle
Ryan
Forgetting - it is a form of suicide


Tada.
Aš buvau laimingas. Pragaras ir tamsūs koridoriai buvo mano namai, kiekvieną dieną rizikuodavau gyvybe, šokinėdavau iš traukinių, juokdavausi. Ir tada buvau laisvas, laimingas. Kiekviena diena buvo naujas nuotykis, naujas skrydis su laimingu nusileidimu. Turėjau žmones, kuriuos mylėjau, turėjau šeimą ir vietą, kurioje priklausiau. Žinojau, kad gyvenu vadovaudamasis tik drąsa, paleisdamas savo baimes, leisdamas joms išnykti, bėgti. O tos, kurios liko... Jas tiesiog ignoruodavau, nustumdavau į šalį. Aš buvau Samuelis, nors trumpiau tiesiog Semas, Brownas. Turėjau tikslą, o tikslas buvo paprastas - laimė. Siekiau to tikslo kiekvieną dieną ir kiekvieną vakarą jausdavausi kaip nugalėtojas, tą tikslą pasiekęs. Tačiau po Pasirinkimo ceremonijos, kai pasirinkęs gimtąjį Bebaimių luomą nuėjau į naująjį savo kambarį, nė nenutuokiau, kaip suskeldės mano pasaulis. Šauksmai prasidėjo maždaug apie pusę trijų, kai saulė dar net nemanė kilti. Kažkas mane purtė ir tampė, kol niurzgėdamas išsiritau iš lovos. Vien tam, kad sutikčiau panikuojančias, žalsvas raudonplaukio Grego akis.
-Skai,-tik sušnabždėjo jis, bet to man užteko, kad išsibudinčiau. Kad metęs žvilgsnį į jau tuščią jos gultą pradėčiau bėgti. Ji buvo pirmoji, kurią aš įsimylėjau. ilgą laiką galvojau, kad paskutinė. Nes nuo pat tos nakties, kai baltą, bejėgį, sulaužytą jos kūną ištraukė iš Bedugnės, aš jaučiausi sudužęs, tuščias. Mano širdį palengva aptraukė ledo sluoksnis, paskui jį ėjo metalas. Tapau ironišku, šaltu, beširdžiu ir besieliu padaru, kuriam nerūpėjo kiti. Aš greitai kilau iniciacijos lentelėj, vaikščiojau koridoriais su sarkastiška šypsena, lyg būčiau geresnis už kitus. taip ir buvo. Visą laiką krėčiau pokštus, bet niekada nebuvau pagautas. O jei kas nors ir žinojo, ką iškrėčiau, tiesiog ignoruodavo. Buvau per geras kovotojas, kad galėtų mane bausti ir grasinti išmesti iš dešimtuko. Jie per daug prarastų ir aš tą žinojau. Tuo naudojaus. Puikiai išlaikiau visus testus ir tapau Bebaimiu. Ir tik po kelių metų aš pamačiau ją. Skai kopija, vaikščiojanti koridoriais, apšviesta melsvų šviesų. Pyktis sugniaužė mano krūtinę, kuris greit išsirutuliojo į neapykantą. Nevaržomą, neprašytą ir tikrai niekam gero neatnešančią. Tačiau nieko negalėjau sau padaryti, jos ir Skai panašumai buvo stulbinantys, nepaneigiami. Ir kai tik su ja susipažinau, kiekvienas mano veiksmas buvo skirtas tam, kad ją spausčiau, kankinčiau, šaipyčiaus iš jos. Bet gyvenimas pilnas staigmenų ir dėl vieno lūpų prisilietimo mano širdis pradėjo gyti. Žinoma, ledas niekur nedingo, bet vien garsiai ištartas jos vardas davė ramybę ir keistą norą ją saugoti. Danielė.  Galvojau, kad niekada nepamiršiu, kaip stovėdavom Bedugnėje ir kalbėdavom valandų valandas. Galvojau, kad niekada nepamiršiu, kaip ji atrodydavo sutrikusi, apimta baimės arba laiminga. Galvojau, kad niekada nepamiršiu jos šilumos. Klydau.
Po kelių dienų.
Atmerkiau akis lyg pirmą kartą ir įkvėpiau, žvelgdamas į mėlyną, tobulą nakties dangų, išmargintą žibančių, ryškių žvaigždžių. Nieko nesupratau, nes galvoje buvo tuščia,  tik sūkuriuojanti, bauginanti, visa ryjanti tamsa. Panika apėmė raumeningą, tačiau šalčio sugeltą kūną. Greitai atsisėdau ir apsižvalgiau, bet netrukus vėl susiriečiau, nes atrodė, kad galva tuoj sprogs. Nesigaudžiau nei kur esu, nei kas vyksta, buvau visiškai pasimetęs. Net nežinojau, koks mano vardas. Kokia mano praeitis.  Dejonė išsiveržė pro sukąstus dantis, kai išgirdau žingsnius.
-Miegančioji gražuolė pabudo, a?-nusišaipė aiškiai moteriškas balsas, kai aš vėl iš lėto atsisėdau ir pirštais perbraukiau šviesius plaukus. Iš kart po to pasukau galvą ir mečiau žudantį žvilgsnį į balso savininkę, kuri stovėjo visai šalia. Jauna, gal kokių septyniolikos metų mergina buvo kiek kaulėta, purvina. Liepsnojantys plaukai surišti į netvarkingą, bet vis dėl to dailią kasą, o žalios akys degė linksmumu. Galėjau prisiekti, kad mačiau ir šelmiškas liepsneles. O jos rūbai, manau, kažkada buvo balti, bet dabar tiesiog pilki ir apiplyšę. Ir nors nieko neprisiminiau iš savo gyvenimo, žinojau, kokiame mieste esu ir kaip žmonės čia gyvena. Susiskirstę į luomus, norėdami išvengti karo, nors taip tik dar labiau jį skatina. Man ši tvarka nepatiko, tačiau kai esi be atminties, tikrai negali ko nors pakeisti. Atsidusęs atsistojau ir išsitiesiau visu ūgiu, nors skaudėjo kiekvieną raumenį ir dar buvau nusėtas mėlynėmis bei nubrozdinimais. Net neįsivaizdavau iš kur tos žaizdos atsirado.
-Malonu susipažinti, aš Zu,-tarstelėjo raudonplaukė su kvailoka šypsena veide ir ištiesė ranką. Nors pats savęs nepažinojau, iš kart pajutau kylantį susierzinimą. Rodos, man nepatiko tokie šilti žmonės.
-Rajanas,-atsakiau net nepagalvodamas. Vis dėl to vyptelėjau, juk sugebėjau prisiminti savo vardą. Turbūt. Tikėjausi, kad tai ne kokio mano draugo ar kaimyno vardas, nes tada būtų keblumų.-Kur mes?-tarstelėjau vėl apsižvalgęs. iš dešinės buvo laukas, o iš kairės - miškelis. Aš pats stovėjau šalia tako, o tolumoje galėjau įžiūrėti kažkokius pilkus namelius.
-Netoli Nuolankiųjų gyvenvietės, pakeliui į Beluomių stovyklą,-lyg niekur nieko tarė Zu. Ir tada aš supratau. Ji buvo Beluomė. Suraukęs akis žvilgtelėjau Nuolankiųjų link, tačiau raudonplaukė jau ėjo į priekį, miško link. Paskutinį kartą pažvelgiau į dangų melsdamas bent ką nors prisiminti, o tada nusekiau merginą.
Dabar.
Nekenčiau Nuolankiųjų. Nuo tada, kai Beluomiai kažkur pradangino vieną močiutę ir aš, lyg niekur nieko atėjęs ir pasakęs, kad esu jos anūkas apsigyvenau jos pilkame namelyje, praėjo vos kelios savaitės. Bet jau dabar tas saugumas, tyla ir ramybė mane vedė iš proto. Maniau, kad nieko blogiau už Beluomius negali būti, bet klydau. Jie bent jau turėjo humoro jausmą, buvo pašėlę, gal netgi kiek vieningi, nors ir visiški beturčiai. O šitie... Gėrio ir meilės įsikūnijimai, kurie gali padaryti bet ką dėl kitų. Purto vien pagalvojus apie jų šypsenas ir linktelėjimus. Visi Nuolankieji vienodi, aš jų niekaip nesugebu atskirti. Nors ir pats supanašėjau. Mane privertė išsiverti auskarą iš nosies, o visas tatuiruotes, kurios nežinia iš kur atsirado, visada turiu uždengti. Ir kadangi griežtai atsisakiau kirptis, tenka plaukus normaliai susišukuoti. Siaubingesnio dalyko nebuvo galima įsivaizduoti. Kiekviena diena buvo šiaip ne taip išgyventa ir nugalėta kančia. Neturėjau tikslo, tik žinojau, kad turiu egzistuoti. Net paleidau savo praeitį, tapau Rajanu Deilu, tyliu vaikinuku iš pilko, tokio pačio kaip ir kitų namo. Nežinau, kas buvau anksčiau, tačiau visi tikino, kad esu kažkaip susijęs su Bebaimiais. Ir pats taip maniau, bet... kaip? Ar neišlaikiau iniciacijos? Mane išmetė? Kas nutiko, kad be atminties atsidūriau prie Beluomių gyvenvietės? Net neįsivaizdavau, bet galiausiai nebekovojau. Smalsumas išnyko, pradėjau vadovautis taip nekenčiamais Nuolankiųjų principais. O pagal juos - smalsumas yra blogis. Tai yra pataikavimas sau. Nesistebiu, kad pilkieji taip nesutaria su Eruditais...
Tačiau aš žinojau, kad nesu Nuolankusis. Aš buvau smalsus, ironiškas, šlykštus ir nemandagus. Kovojau prieš pilkųjų mokymus, norėjau laisvės. Bet negalėjau dingti, nes turėjau pareigų Beluomiams. Vogiau iš Suskių maistą ir kitus išteklius, taigi nebuvau tikras luomo narys. Tačiau man tai tikrai nerūpėjo priklausyti tam luomui, nenorėjau būti pripažintas. Kodėl galėčiau norėti įsilieti ten, kur kiekviena mano sielos dalelė šaukia, kad visa tai yra visiškas, dar likusios mano laisvės sunaikinimas?



PERSONAŽO VEIDAS: One and only - Jamie Campbell Bower
AMŽIUS: 19
FRAKCIJA: Oficialiai Nuolankieji, tačiau iš tikro Beluomiai
ŠEIMA: Nieko neprisimena.
SOCIALINĖ PADĖTIS: Valdžios ir pripažinimo ištroškęs Semas dingo. Liko tik keistas, tylus, tačiau į visus dėbčiojantis Rajanas, kuris bendradarbiauja su Beluomiais ir visa širdimi nekenčia Nuolankiųjų, kuriems, deja, priklauso. Kadangi sėdi namuose ir dirba savo nuolankiojo darbą tik Suskių gyvenvietėje, tai mažai ką pažįsta, stengiasi nesipainioti žmonių kelyje.
IŠVAIZDA: Kaip nuolankiajam ilgi, šviesūs plaukai ir mėlynos, žibančios akys. Raumeningas, greitas, aukštas, stiprus, sunkūs darbai jam nekelia jokių rūpesčių, todėl jis gan naudingas. Visada vilki pilkus, jam per didelius drabužius uždengdamas ant nugaros ir pečių esančias tatuiruotes, kurių neturėtų turėti nei vienas normalus Nuolankusis.  Aukštas, eina išsitiesęs visu ūgiu, žvalgosi aplink lyg būtų visos teritorijos valdovas.
CHARAKTERIS: Semas buvo suktas, klastingas, šaltas. Su plakančia, tačiau akmenine širdim. Pilnas pajuokos, skausmo ir ironijos. Niekada nepasiduodantis, atstumiantis visus, o tuos, kurie vis dar neatsitraukė, prisiviliodavo ir trenkdavo į žemę, paversdamas juos į kruvinas šukes. Visada pasiruošęs kovai, su plėšrūno žvilgsniu ieškodamas priešininko. Šmaikštus, šelmiškos liepsnos visada degė jo akyse. Savanaudiškas, mėgstantis vesti kitus iš proto, erzinantis, dievinantis šaudymą, pasipūtęs ir besididžiuojantis savo išvaizda. Rėkaujantis ir laukinis, laisvas ir pasiruošęs skrydžiui. Tačiau Rajanas... Jis yra kitoks. Tylus, tačiau su pašaipiai kilstelėtais lūpų kampučiais. Tvarkingas, bet tik dėl to, kad reikia tokiu būti. Suvaržytas, supančiotas grandinėmis, kamuojamas praradimo ir tamsos, kuri tvyrojo vietoj prisiminimų. Niekada nebūna linksmas, tik niūrus, nekenčiantis kiekvieno judančio padaro vien iš pavydo. Rajanas stengiasi prisitaikyti, nori tapti geresniu, nori pritapti prie aplinkos, tačiau negali. Ne jo jėgoms yra kiekvieną dieną keltis tik tam, kad vaidintum ką nors kuo nesi. Jis nori sužinoti, kas jis, nori išrėkti tai pasauliui, tačiau negali, nes yra prirakintas prie vienos vietos, rodos, visam gyvenimui. Nepasikeitė tik šaltos, bejausmės, mėlynos jo akys, skanuojančios pasaulį ir bandančios suprasti, ar visa tai yra verta jo kančios.  
KITA:Visa nugara ir pečiai išmarginti tatuiruočių, kurių jis pats nesupranta. Krioklys, skardis, liepsna, paukščių pulkai ir dar daugybė kitų, kurių jis net nespėjo apžiūrėti, nes turi tik vieną veidrodį, į kurį jam, deja, negalima žiūrėt. Žino apie Divergentus, nes keli buvo pas Beluomius. Žino, kad kada nors grįš į Beluomių stovyklą, kai atsiras kas nors, kas norės jį pakeisti, tačiau kol kas - kenčia Nuolankiuosius.


Atgal į viršų Go down
 

Samuel Ryan Brown

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Archyvas-