Vos tik įėjau į biblioteką, net nedvejodama pasukau į dešinę ir tada ėjau tiesiai. Pasiekusi paskutinę lentyną nusišypsojau ir greit užsiropščiau ant kopėčių, kurios čia buvo tam, kad galėtum pasiekti reikiamas knygas. Man reikėjo lipti beveik iki pat viršaus, tačiau aukščio nebijojau, tad net nesuvirpėjau. O tada greitai atsisėdau ant kopėčių pakopos ir akimis peržvelgusi lentyną, išsitraukiau knygą. Ji buvo sena, gelsvais puslapiais, viršelis kiek apsitrynęs nuo pastovaus laikymo ir vartymo. Akimirką tiesiog žvelgiau į knygą, uodžiau senovinį, malonų jos kvapą. Tada nusišypsojau ir atsiverčiau ją.
Kadangi ji buvo be turinio, man prireikė kelių minučių, kad surasčiau reikiamą puslapį. "Bebaimių manifestas" - štai ką skelbė gan didelės, juodos raidės lapo viršuje. Skaičiau jį daugybę kartų, tėvų verčiama net mokėjau atmintinai, kaip ir visus kitus manifestus, tačiau norėjau jį perskaityti dar kartą. Dar kartą persvarstyti savo veiksmus, kurių nebegalėsiu pakeisti. Taigi pradėjau skaityti. Mes netikime, kad turime būti nešališki stebėtojai... Pritariau tam. Negalėjau tiesiog sėdėti kampe ir nieko neveikti, kai kitiem reikėjo mano pagalbos viską išspręsti. Mes tikime, kad galime šaukti garsiau už tuos, kurie šnabžda, gindami tuos, kurie negali apsiginti... Supratau tai. Nors nemėgau ginti ir aukotis, niekada negalėjau praeiti pro skriaudžiamą žmogų. Negalėjau to nematyti, net jeigu liepdavau sau nereaguoti. Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios turėjau palikti Eruditus. Mes tikime, kad taika yra sunkiai iškovojama, kad kartais yra būtina už ją kovoti. Bet yra šis tas daugiau: mes tikime, kad teisingumas yra svarbesnis už taiką... Tikėjau tuo. Tikėjau visa širdimi. Už taiką reikia kovoti, reikia ją užsitarnauti, tačiau taika nesvarbi, jeigu joje nėra teisingumo. Iš nuostabos net nusišypsojau. Bebaimiai... Jie man puikiai tiko. Juk aš tikėjau drąsa, tikėjau šio luomo teigiamomis tiesomis. Ir daugiau nebenorėjau dvejoti, tad apsižvalgiau, suėmiau puslapį... ir padariau siaubingiausią Eruditui įsivaizduojamą dalyką. Išplėšiau jį. Vien tam, kad žinočiau tikrą Bebaimių prasmę ir nepasimesčiau galimoje, galbūt skaudžioje to luomo realybėje. Greitai užverčiau, knygą, padėjau ją į vietą, puslapį susilanksčiusi sugniaužiau kumštyje ir atsargiai nulipau nuo kopėčių. O tada ramiai, su miela šypsenėle veide, nuėjau atgal prie bibliotekos durų.